Gryna lietuvių kalba

Skirta eiliniam protui siekiančiam neeilinių gabumų ir gabiam žmogui trokštančiam peržengti žmogiškojo proto ribas.

 

Valdysena

Suopratvaldystė

Visi aprašytieji valdymo būdai, kad ir kokius pavadinimus beturėtų, jie turi kūginį („piramidinį“) valdymą, kur viršūnėlę sudaro mažuma, jie valdo kitus sluoksnius, kurie sudaro didesnę dalį, o pastarųjų dėka yra valdomi visi likę, kurie sudaro daugumą. Trumpai tariant, kad ir kaip bedėliotume ar tai liaudvaldystė („demokratija“), ar keletvaldystė („oligarchija“), bet vis tiek galų gale ji pavirsta į tokią tvirtą ir sunkiai keičiamą kūginę valdyseną. Tai gi nors atrodytų, kad jau nuo Aristotelio ir Platono laikų yra išvardinti visi įmanomi valdymo būdai, tačiau jie visi yra vienas ir tas pats kūginis valdymas, kurio viršūnėlėje visuomet bus mažuma sudaryta iš žinomiausiųjų žmonių. Yra tokia valdysena, kuri vadinasi vertavaldystė („meritokratija“) ir atrodytų, kad šis valdymas būtų tinkamiausias, nes valdytų patys verčiausi žmonės. Šioje valdysenoje atseit yra atsižvelgiama į tai ar renkamas žmogus bus vertas užimamų pareigų ar ne, tačiau vėl gi neatsižvelgiama į tai, kad jis bus renkamas ir siūlomas į savo kėdę tos pačios tamsios žmonių daugumos. Kadangi žmonių yra ganėtinai daug, tad jie negalėdami tinkamai nuspręsti kas turi valdyti, o kas ne, visuomet renkasi tuos, kuriuos geriausiai žino, o ne tuos, kurie yra verčiausi valdymo. Naudodamiesi šiuo dalyku siekiantieji valdžios visuomet stengiasi skirti dalį lėšų savo žinomumui visuomenėje užtikrinti arba kitaip tariant jie netiesiogiai papirkinėja žmonės. Lengviausiai paperkami yra žemiausieji sluoksniai, kurie ir sudaro didelę dalį balsuojančių už atitinkamus siekovus („kandidatus“). Labiausiai išsilavinusieji visuomet sudaro mažumą ir juos papirkti būtų per sudėtinga, tačiau ir neverta, nes jų mažumą visuomet permuš tamsuolių dauguma. Kiekvienas vos gimęs yra kvailas ir neišmanėlis, tačiau kuo daugiau tėvai, valstybė ir kiti skiria dėmesio jo ugdymui, o vėliau jis pats, tai tuo suopratingesniu jis tampa. Akivaizdu, kad daugeliu atvejų tas, kuris skyrė savo protiniam ugdymui gerokai daugiau laiko, bus protingesnis už tą kuris skyrė mažiau laiko. Trumpai tariant pačių protingiausių visuomet bus mažiau nei ne itin protingų, nes tam kad tapti labai protingu, reikia daug ir ilgai lavinti savo protą. Mokinių visuomet yra daugiau nei mokytojų, o žineivių („studentų“) daugiau nei dėstytojų. Valdžia yra atiduodama renkamai mažumai, o ją renka dauguma, kurią visuomet sudarys ne patys protingiausi, o tik menkai išsimokslinę ar net visai nemokyti žmonės. Tokiu atveju rinkimas balsavimu ar kitokiais būdais leidžiant daugumai rinkti, tampa beviltiškas suopračios mažumos atžvilgiu. Jei suopratus žmogus rinktų į valdžią atstovą pagal to atstovo nuopelnus mokslo, meno ar valstybės valdymo srityje, tai atėję keliasdešimt neišsimokslinusiųjų mielai pasirinks tą, kuris juos papirko savo mažom dovanėlėm ar gražbyliavimu (gražbyliavimas bei įvairūs pažadai rinkėjams taip pat yra savotiškas rinkėjų papirkinėjimo būdas). Pastarieji rinkėjai dėl itin žemo suopračio negali įžvelgti tolimesnių jų pačių pasirinkimo pasekmių. Kuo augštesnis žmogaus suopratis ("intelektas"), tuo toliau į ateitį jis gali pažvelgti ir suprasti ką duos vienas ar kitas jo sprendimas. Turtai gali būti perduodami iš kartos į kartą, lygiai kaip ir užimamos vietos tarnyboje ir kt., tačiau tai visai nereiškia, kad tą turtą ar pareigas gavusysis bus toks pat doras ir teisingas kaip tas, iš kurio jis visa tai perėmė. Suopratis taip pat gali būti perduodamas iš kartos į kartą, tačiau suopratį reikia lavinti, nes nelavinamas jis negali būti perduotas, priešingai nei turtas. Kadangi žmonės yra linkę trokšti ir siekti savo troškimų, todėl reikėtų pastarąjį dalyką išnaudoti geram, o ne mėginti užgniaužti kaip kad tą mini rytų išmintis. Tai gi, nukreipus žmonių troškimus į gero siekimą, galima padaryti rinkikų svorį priklausomą nuo jų suopračio. Žinoma, tinkamai įvertinti suopratį gali tik patys išmintingiausi, bet net ir menkiausi įvertinimai paskatins žmones siekti mokslo augštumų. Jokių mokslų nesimokiusieji turėtų galimybę rinkimuose nuo savęs skirti tik vieną balsą už renkamą valdžios atstovą; mokyklą baigusieji galėtų nuo savęs skirti tris balsus; augštuosius mokslus baigusieji – keturis balsus; mokytojas – penkis; dėstytojas – šešis; valstybės valdymo mokslus baigusysis – šešis; pelningos įmonės vadovas - trys balsai; nepelningos įmonės vadovas – du balsai; turintis gerai išlavintą kūną – papildomas vienas balsas; turtuolis – trys balsai; turtingas augštąjį mokslą baigęs bei savo įmonę įsteigęs - septyni balsai; šaliai nusipelnęs sporto srityje – dar vienas balsas; nusipelnęs vienoje mokslo srityje – dar 2 balsai; nusipelnęs įvairiose mokslo srityse – 8 balsai; nuteistajam – atimami kažkeli balsai; na, o jei nusipelnęs šaliai mokslininkas, įkūręs savo mokslo įmonę, kurioje dirba laimingi darbuotojai gaunantys gerą uždarbį, tai būtų 15 balsų ir pan. Pats šis balų paskyrimo būdas galėtų būti ne būtinai toks ir ne būtinai vis balu ar dviem daugiau turėtų labiau išsilavinusysis, juk vienas dėstytojas dažnai bus vertesnis, nei kelios dešimtys dar tik augštuosius mokslus pradėjusių žineivių („studentų“). Galbūt vertėtų žineiviui turėti tris balsus, o dėstytojui dvidešimt. Taip pat negalime sakyti, kad kiekvienas mokytojas yra lygus betkuriam kitam mokytojui, nes nei vienas žmogus nėra toks pats kaip kitas, bet net vieno balso skirtumas tarp mokinio ir mokytojo jau būtų milžiniškas skirtumas. Kuo mažiau, tam tikrų gebėjimų vertinimas, skirsis nuo kitų, juo mažiau bus patraukiamas žmonių dėmesys į atitinkamo gebėjimo ugdymą, tačiau net ir menkiausi žmogaus pasiekimų įvertinimai ir galimybė siekti dar didesnių įvertinimų, paskatintų visuomenę nebūti tokia abejinga dalyvaujant valstybės valdyme, o taip pat leistų paveikti valdymą priklausomai nuo asmeninių gebėjimų bei paskatintų žmones tobulintis savo noru. Negalime tinkamai vertinti protingesnių už save, bet lengvai galime įvertinti kvailesnius už save. Tokia balsų saistuma galėtų padėti lengviau neišsilavinusiam pamatyti kas yra kas, o taip pat atsiradusi galimybė turėti svaresnį žodį valstybės valdyme paskatintų siekti ne vien geresnio darbo (kas žmogų savaime nukreipia į turtų, o ne dorybių, siekimą), bet ir visuotinės gerovės. Kiekvienas jaustų tikrąjį savo balso svorį renkant tam tikros valdžios atstovus ir netektų baimintis, kad bus papirkti neišsilavinusieji ir neturtingieji, nes vieno išsilavinusiojo balsas bus vertesnis nei kelių neišsilavinusiųjų. Dabar visai nesvarbu, kad žmogus mokosi ir gilinasi į įvairiausius mokslus, visai nesvarbu, kad ugdo, lavina savo dvasią ir mintį visą gyvenimą, tačiau, pagal ne vieną tūkstantmetį galiojančią atgyvenusią liaudvaldystinę („demokratinę“) tvarką, jo balsas yra vertas lygiai tiek pat kiek niekada gyvenime nesimokiusio ir visiškai nieko neišmanančio prasčioko balsas. Teisingiausia būtų jei augščiausio suopračio žmonės galėtų skirti daugiausiai balų, tačiau niekuomet neturi būti atimta galimybė betkuriam, net ir pačiam kvailiausiam ir neturtingiausiam žmogui siekti suopračio augštumų. Visas šis galėjimas skirti balų turėtų būti kažkas panašaus į jau šiuo metu skaitliuotuviniuose žaidimuose esančių patirties taškų (angl. experience) rinkimą. Toks taškų kaupimas leistų kiekvienam žmogui kurti savo patirtį su galimybe ją parodyti kitiems, lygiai kaip dabar kiekvienam norinčiam galime pateikti mokslo baigimo pažymėjimus ir įvertinimus. Pradėti galima jau nuo to, kad mokyklos pažymėjimą turintis žmogus eidamas balsuoti balsuotų atiduodamas du balus, o nebaigęs jokių mokslų vieną balą, o kas baigęs aukštąjį mokslą rinkimuose balsuotų taip lyg duotų tris balsus. Vėliau ši tvarka galėtų būti tobulinama. Tuomet ir turėtume ne tamsios daugumos išrinktus valdininkus, o šviesuomenės išrinktus valdžios atstovus. Juk visų pirma ne atstovams turi būti nustatyti jų tinkamumo patikrinimai, o rinkėjams. Daugybė vidutinybių renkasi tą valdžios žmogų, kuris jiems duos žuvies (t. y. maisto), o šviesuoliai renkasi tą žmogų, kuris jiems duos meškerę. Žinoma, kad laimėtų dauguma, o toji dauguma bus mažiau išsilavinę žmonės, o ne šviesuoliai, tad pasibaigus naujai išrinktos valdžios duotai žuviai žmonės vėl skurs ir vėl vargs, nors turėdami meškerę būtų galėję patys savimi pasirūpinti. Taip ir sukasi užburtas tamsuolių ir jų atstovų ratas, kurį galėtų pakeisti, tik suopratvaldystė.

Suopratvaldystės papildymas

Renkami valdžios atstovai taip pat privalėtų turėti tam tikrą suopračio balų apribą („cenzą“), kuri turėtų būti ne menkesnė nei mokslovės ("universiteto") dėstytojų. Tai nereiškia, kad tai gali būti tik dėstytojai ar keletą augštųjų mokslų baigę žmonės, nes kaip ir minėjau suopratis priklauso ne vien nuo tikslingo mokslo. Dabar žmonės gali rinktis atstovus tik iš tų, kuriuos žino dauguma, tai gi renkami į valdžią yra ne pagal gabumus, o pagal žinomumą. Žinomumą užsitikrinti gali turtingiausieji, taip pat dažnai matomi ar girdimi, pvz. pramogų verslo žmonės, taip pat tie, kurie elgėsi nedorai ir tai buvo paviešinta. Užsitikrinti žinomumą savo gabumais yra beveik neįmanoma, o dažniausiai tai nutinka jau po mirties, nes gabius ir išmintingus žmones atsimena daugelis kartų̃, tačiau valdymui reikia gyvų gabūnų. Trumpai tariant, kad ir kokius rinktume valdžios atstovus, tai visų pirma yra renkamasi iš žinomiausių, o ne iš gabiausių. Daugelis norinčių būti išrinktais į valdžią iššvaisto milžiniškas lėšas savo žinomumui gerinti, bet ne savo suopračio vystymui ar žmonių gerovei, nes tą skatina dabartinė valdžios rinkimo ir paskyrimo tvarka, kuri sužlugtų vos atsiradus suopratvaldystei. Iškyla vienintelė bėda, kaip gi žmonės galėtų balsuoti už tą būsimą valdžios atstovą, kuris niekam nežinomas ar mažai kam žinomas, bet yra augšto suopračio. Šiais laikais pritiktų išnaudoti žiniatinklio („internet‘o“) galimybes, kur galėtų būti laisvai prieinamam puslapyje skelbiami visi siekovai („kandidatai“) su jų turimu suopračio balu ir su paaiškinimais už ką jis yra gavęs tuos balus. Dabar dažnas tingi gilintis į kiekvieno siekovo nuveiktus darbus ar į jo pažadus, tad tokiu atveju jis galėtų ir toliau nesigilinti į visus tuos pažadus, o tiesiog rinktis žmogų pagal balus, tai būtų žymiai paprasčiau nei rinktis tą, kuris įrašytas pirmu ar antru numeriu tam tikros partijos balsavimo lapelyje, nors galbūt paskutinis tos partijos sąraše esantis yra augščiausio suopračio.

Suopratvaldystės apžvalga

Suopratvaldystė šiek tiek nuvertintų mantos (apčiuopiamo, sukaupto turto („materialaus“ turto)) prasmę ir šiek tiek sureikšmintų protines bei dvasines žmogaus vertybes. Toks būdas nedaro nelygybės tarp žmonių, nes kiekvieno balso svarumas turėtų priklausyti nuo kiekvienam žmogui laisvai prieinamų mokslų, nuo gaunamo uždarbio, sukauptų turtų ir daugybės kitų dalykų, nes suopračio lavinimui, nei sukaupta manta, nei plikas protas, nėra patys svarbiausi dalykai. Nederėtų skirti balsų priklausomai tik nuo to, kiek mokslų jis yra baigęs, nes tai gali paskatinti žmones siekti mokslų ir žinių, bet ne jų praktinio pritaikymo, todėl nereikėtų nuvertinti ir dirbančiųjų, kurie save lavina dirbdami vienoje ar kitoje darbo srityje, nors galbūt nėra baigę augštųjų mokslų. Žinoma, toks valdymas būtų lyg žmonių suskirstymas į tam tikrus sluoksnius, tarsi tyčia sukuriant nelygybę, tačiau tai nėra nelygybė, nes jie visi turi vienodas galimybes ir tik nuo kiekvieno žmogaus priklauso ar jis nori siekti kažko geresnio ar nenori. Žmonėms neturi būti apribojama galimybė siekti mokslų, turtų ar tam tikros darbo vietos, todėl ši nelygovė nebūtų nelygesnė nei, kad jau esantys skirtumai tarp žmonių. Kaip pradžioje ir minėjau, šis valdymas turi būti paremtas suopračiu, o ne vien protu, turtu, darbštumu ar jėga. Kuo labiau išlavintas žmogaus suopratis, tuo didesnį poveikį galėtų daryti šis žmogus rinkdamas valdžios atstovus ar padėdamas priimti tam tikrus sprendimus. Kadangi suopratis vystosi ne tik mokantis, bet ir užsiimant vienokia ar kitokia veikla, todėl žmonėms derėtų geriau pažinti žmogaus suopratį ir tai kaip suopratis vystosi.

Patį kūginį valdymą taip pat galima būtų keisti tobulesniu ir tinkamesniu, bet net ir kūginio valdymo tobulinimas jau yra milžiniškas iššūkis.

Suopratis („Intelektas“)

Trumpai apie suopračio vystymą yra paminėta mano rašulyje „Lietuvių kalbos metmenys“.