Gryna lietuvių kalba

Skirta eiliniam protui siekiančiam neeilinių gabumų ir gabiam žmogui trokštančiam peržengti žmogiškojo proto ribas.

 

Lietuvių kalbos metmenys

Mūsų kalba yra atviras kelias į mūsų filosofiją. Ar mes juo eisime, ar pasuksime sustabarėjusiu svetimybių keliu, priklausys nuo mūsų įžvalgos, kad savas mąstymas yra nusakomas tik sava kalba.                                                                                                                                                          A. Maceina

Ištraukos iš naujojo raštro "Lietuvių kalbos metmenys. Antžmogiškų savybių vystymas"

Lietuvių kalbos metmenys. Antžmogiškų savybių vystymas

 "...Jei ilgais apmąstymais nustatėme ryšį tarp tam tikrų dalykų, tai galime tiek sau, tiek ateities kartoms palengvinti pasaulio pažinimą ir perduoti tai per kalbą. Ten kur mes ieškodami bendrumų sugaišome daugybę laiko, jiems to daryti nebeteks. Tačiau jei sukūrėme ar atradome neteisingus ryšius, tai juos reikėtų pataisyti į teisingus, tam kad kalba ne klaidintų, o iškart vestų teisingu keliu. Kaip matome, to jau nebėra anglų kalboje, to nebėra kitose kalbose, bet vis dar išlikę lietuvių kalboje. Menkutę dalelytę šios nepaprastos lietuvių kalbos tvarkos pamėginau atvaizduoti 3 paveikslėlyje..."

".... Smegenys tarsi pačios grupuoja ir dėlioja viską tvarkingai ir nekuria betvarkės. Žinoma, kad pakeitus šią įgimtą tvarką ar pažeidus smegenis, jos prisitaiko ir pradeda saugoti žinias taip kaip anksčiau nesaugodavo, tačiau esmė išlieka ta pati – tvarka, greitis ir apdorotas žinių kiekis. Atitinkamai ir kalboje - sukūrus tvarką mes galime palengvinti smegenų darbą ir supaprastinti ne tik gintrių jungtis, bet ir pačias gintres, tuo padidindami jų duomenų apdorojimo greitį ir įsisisavinamų žinių kiekį..."

Ištraukos iš Henriko Kulvinsko raštro "Lietuvių kalbos metmenys"

Lietuvių kalbos metmenys

<<...Lietuvių kalboje dauguma žodžių susijusių šaknimi, siejasi ir savo esme, tačiau daugelyje kalbų gausu žodžių, kurių šaknys yra bendros, bet tie žodžiai nėra giminingi, o ir jų prasmės dažnai neaiškios, miglotos. Tokių žodžių daugybę mes randame svetimžodžių kalboje, pvz. „konservai“, „konservatoriai“, „konservatorija“; „grafinas“, „grafenas“, „grafikas“, „grafa“, „grafas“; „kardinolas“, „kardanas“, „kardinalus“, „kardiologas“; „veteranas“, „veterinaras“ ir t.t. Nemažai panašių nesusipratimų pasitaiko persipinant svetimžodžiams ir lietuviškiems žodžiams turintiems bendras šaknis, pvz.: loja (liet.) ir lojalus (svetimž.), galva (liet.) ir galvanizuoti (svetimž.), kardas (liet.) ir kardiologas (svetimž.), kasa (liet. plaukų kasa) ir kasa (it. cassa < lot. capsa – talpykla, dėžė) ir t.t...>>

<<...Kad priimti svetimžodį, tam nereikia proto pastangų, mąstymo - pakanka atminties, o kad sukurti naujadarą, jau reikalinga šiokia tokia proto pagalba, mąstymas...>>

<<...Kiekvienas eilinis žmogelis žino kas yra širdis, kepenys, smegenys, kraujagyslės ir pan., nes tai yra lietuviški pavadinimai, tačiau ten kur prasideda lotyniški pavadinimai, ten baigiasi ir daugumos žinios. Pavyzdžiui, dažnas žino kas yra kraujagyslė, bet retas kuris žino „limfagyslę (liet. vandengyslė) ir jos paskirtį žmogaus augumoje ("organizme"), o tokie kaip „pseudopodijos“, „adipocitai“, „entoderma“, „fimbrijos“ ir visi kiti panašūs žodžiai, atrodo kaip kito pasaulio gyventojai. Tokia nutiktis yra visuose moksluose. Svetimžodžių dėka mes suskirstome žmones į siauras mokslo sritis ir sumenkinam galimybę turėti platų požiūrį, tampa sunkiau suprasti kitas sritis ir tų sričių atstovų teiginius...>>

<<...Dar ne per seniausiai lietuviai buvo rusinami, buvo lenkinami, o dabar ant to paties grėblio lipame dar  sykį ir šį sykį savo noru su lotynų-graikų („tarptautine“) kalba. Iš tiesų mes ne labai suprantame, kokį neįkainuojamą turtą turime ir nepakankamai gerai mokame juo naudotis. Panašiai būtų, jei skurstume turėdami aukso luitą, kurį dėl savo neišmanymo panaudotume sukrypusioms durims paremti ir bėgtume pas kaimyną skolintis lėšų pragyvenimui. Viskas priklauso tik nuo mūsų pačių išsilavinimo ir gabumų...>>